að gimsiu rytoj mes gimsim rytoj
að nematomas jûros vëjas að mënulio ryðki
að numirsiu taip pat kaip ir mes visi
mes kilsime vis aukðtyn á juodà þvaigþdëtà
ar tu atsimeni laikus visas beprotiðkas naktis
Vienas mano pazistamas, tai buvo tu jo tikrai nezinai,
ir vël nuodai á mano kraujà
atsimenu tai ko nebus jau daugiau atsimenu
bet sis pasaulis per daug jau liudnas
galbût ðiandiena að netoks koks bût
þodþiai neturi prasmës jei tu juos
jau kità dienà kiti bus þodþiai
as apie tai skaiciau senoj dulketoj knygoj
vaikas pamatë juodai apsirengusà þmogø kur
kai as savo teva uzmusti norejau vel
» More on Foje